Laimingi.lt

Teatras

Įvairovės. „Visai neseniai gyvenau „priimtiną“ gyvenimą ... Dabar atradau savo perdėtą kuklumą, kuris man tik kišo koją eiti į priekį.. Viskas keičiasi... energijos daug, jau planuoju verslą.. ;)“. Kviečiu dairytis pranešimų apie asmeninės laisvės kursus ir meditacijų sodybą.

Teatras

Prisiminkite didžiulį teatrą, kuriame buvote. Dabar įsivaizduokite, kad gimėte ir užaugote teatre. Visas Jūsų gyvenimas tik teatras ir pertraukos tarp seansų. Miegate kėdėse, valgote teatro kavinėje, bėgiojate po teatro koridorius su kitais vaikais. Žiūrite visus spektaklius, kurie keičiasi, o aktoriai išraiškingais balsais ir dirbtiniais judesiais bėgioja po dekoracijų sukurtą sceną. Tėvai nuolatos sėdi rimti kėdėse ir stebi viską lyg stebuklą.

Tokiam vaikui natūralu galvoti, kad maistas atsiranda kavinėse, jog tie spektakliai tai kažkas tikro, muzikantai lyg dievai, aktoriai – gyvenimo pažibos ir pavyzdžiai. Jam natūralu galvoti, kad gyvenimo tikslas yra kažkas, ką jis renkasi iš tų kelių pasirinkimų teatre. Beje, jis teatro teatru nevadina, nes jam tai – „realus gyvenimas“!

Tikriausiai pamatėte, kur link jau čia lenkiu (juokiuosi.). Išties, pagalvokime, kuo tai skiriasi nuo mūsų gyvenimo. Mes užaugome pasaulio teatre. Televizorius su „visuomeniniu gyvenimu“, internetu yra scena, kur atsiranda „teatro žvaigždės“. Pažiūrėję filmą, kitą nusprendėme būti gražuole ar asmens sargybiniu, ar teisininku, o gal aktore. Nešiojame rūbus, mintis, šukuosenas ir visa kita, ką parodo scena. Maistas mums asocijuojasi su parduotuve ar kavine. Kas yra geras gyvenimas mums pasakė scena, o kas yra blogas gyvenimas mums pasakė.. scena! Praktiškai visi Jums atkartos, kas yra gerai ar blogai, nes matė tik sceną..

Reklamuotojai žino, kad tam, jog žmogus pirktų prekę, jam reikia reklamą parodyti keletą kartų. Kodėl? Pvz., man į galvą gali šauti mintis nueiti į virtuvę pavalgyti, bet aš tas mintis kuriam laikui atidėlioju. Jos kartojasi, sukasi ratu prote ir aš apsiprantu. Dar keletą akimirkų ir aš jau valgau virtuvėje. Tą patį daro reklama – iš pradžių jos su savo produktu lyg svetimos, vėliau pakenčiamos, dar vėliau savos, galiausiai nuosavybė ir gyvenimo dalis. Džiaugiasi verslininkai.

Tam, kad atliktume veiksmą, mes turime turėti mintį, o kai ta mintis tampa pakankamai stipri ir mums pažįstama – ji tampa veiksmu, kurį mes atliekame. Tam, kad suvaidintum Kalėdų Senelį, turi įsijausti į personažą, o tai tėra tik mintis ir prisiminimas tavo paties vaizduotėje. Kuo labiau įsijauti į tuos paveiksliukus savo galvoje, tuo geriau išeina pamėgdžioti, atkartoti, dainuoti ir vaidinti.

Politikai, aktoriai, dainininkai, teisininkai, buhalteriai, lektoriai, mokytojai, verslininkai, direktoriai, sportininkai, kunigai, namų šeimininkės ar kas tik norit – visi yra įsijautę į savo veiklos sričiai būdingas mintis ir vaidina geriausiai, kaip gali. Tai tėra spektaklis. Gerai įsižiūrėję pamatysite, kad jie dėvi tik tam tikrus rūbus, tipiškas šukuosenas, kalba tik tam tikroje, ribotoje, aplinkoje ir pan. Tai tėra žaidimas, kurio scena – pats pasaulis, kurį kiekvieną dieną matote.

Kas šimtą metų pasaulyje pasikeičia visi aktoriai ir praktiškai visos scenos su vienetinėmis išimtimis. Viskas, kas yra aplink mus, turi savo pradžią, eigą ir pabaigą. Laimingi.lt jau atsirado, egzistuoja, toliau seka tik pabaiga. Nuotaikos, žmonės, įvykiai, mados ateina, tam tikrą laiko tarpsnį egzistuoja ir praeina. Viskas, ką mes matome, beveik praėjo du etapus – liko tik pabaiga.

Prieš šimtą metų, kai pasaulio laukuose buvo kiti aktoriai ir vaidino kitose scenose, jie turėjo daug „svarbių“ reikalų, vilčių, užmojų, planų, madų ir pan. Kiek visa tai dabar svarbu? Tik mes kažkodėl manome, kad su mumis yra kitaip. „Medicina prailgins gyvenimo amžių iki begalybės. Gyvensiu amžinai, būsiu labai turtingas (-a), viskas bus puiku“, tokia yra amžina mada, kurios laikosi milijardai. Ar tikrai taip bus?

Pirštai atsisako rašyti tokiomis temomis, bet Tiesa dažnai prasilenkia su „praktiškumu“. Prasilenkia su visomis „gyvenk pozityviai ir nežiūrėk į neaiškias gyvenimo tiesas“. Čia „praktiškas pozityvumas“ sako: tiesiog užsisuk, nusišypsok ir sakyk pirmadieniais „gyvenu puikiai“, antradieniais „jaučiuosi nuostabiai“ ir t.t. O kai ateis susidūrimas su rūgščiu momentu gyvenime, tiesiog užsimerk ir toliau vaidink tai, ką išmokai, žiūrėdamas į sceną (pvz. „pakeisk požiūrį“). Tiesa prasilenkia su „būk įsižeminęs ir realus“, nes net ir žemė kartais dreba taip stipriai, kad banguoja it jūra su visais aktoriais. Tad viskas lenkiasi Tiesai, o ne ji kažkam.

Nėra šiame pasaulyje nė vienos vietos išorėje, už kurios galime laikytis ir sakyti, jog „čia būsime saugūs“. Jeigu ne žemė ar namai, tai kūnas sudrebės, ir turėsime pripažinti viso šio teatro laikinumą. Tada galvosime: „ar tai buvo tikra?“, „ar gerai elgiausi?“, „ar tas spektaklis buvo tikras?“.

Gilus žvilgsnis į save parodys ieškančiam, jog vienintelis dalykas, kuris yra tikras, yra Jis pats be visų vaidmenų. Tai vienintelė tvirta vieta Jumyse, kuri ima skleistis po ilgų paieškų. Ar tai būtų sapnas, išprotėjimas, vaikystės atsiminimas ar tiesiog skaitymas šio straipsnio – visur buvo tas stabilus „aš esu“ pojūtis. „Aš esu“ negriūna ir nelūžta, nedega ir nekinta. „Aš esu“ Jumyse šviečia kaip vienintelė ramybės vieta, nes ramybė yra ten, kur nėra keitimosi. „Aš esu“ Jumyse yra meilės šaltinis, nes jis nedaro sąlygų vaidinimams, jis mato juos visus tokius, kokie jie yra. „Aš esu“ priima, niekada nepyksta, viską jau seniai pamiršo ir atleido, nes ten nėra kaltų.

Spektaklis juokingas ir jis visada patiria fiasko – išnyksta. Vaidmenys, o ne aktoriai, laikosi įsikabinę minčių, bet gyvybėmis moka pastarieji. Vaidmenims reikia „to“ ir „ano“, bet pačiam vaidintojui nereikia nieko, jeigu – jis nepaliestas, kaip siela nepaliesta kūno.

Darbuotojas savo darbe galvoja: „čia mano stalas“, „mano įrankiai“ ir t.t., bet širdies gilumoje jis žino, kad tai nėra jo stalas ir nėra jo įrankiai. Jam pakeitus darbą, tai nebebus jo stalas ir nebebus jo įrankiai, ir jam tai visiškai neberūpės. Taip galime ir mes žiūrėti į visus savo „savo“. Bus daug daugiau harmonijos gyvenime.

Keiskime tai, ką reikia keisti. Darykime tai, ką reikia daryti, ir juokimės iš to taip pat lengvai, kaip aktorius keičia savo vaidmenis. Matykime, jog tai tik žaidimas, kuris trunka tik keletą minčių ir būsime išsivadavę nuo didžiosios dalies savo neišmanymo – savanaudiškumo.

Liudas Vasiliauskas
www.laimingi.lt – paieškų pabaiga

Patiko? Pasidalink su kitais.