Laimingi.lt

Priimti save III

Įvairovės. Paskutinis straipsnis iš ciklo „Priimti save“.
Asmeninės laisvės kursai siūlo jaukią grupę Vilniuje.
Meditacijų sodyba laukia Jūsų su giliom žiniom ir galingu gyvenimo sutvarkymu.

Priimti save III 

Prieš skaitant šį straipsnį, perskaitykite „Priimti save I“ ir „Priimti save II“.

Medituojant ar šiaip susimąsčius natūraliai kils klausimai: kas toks tuos visus dalykus priima? kas toks gali priimti save? Pagalvokite. Reikia, kad būtų kažkas, kas priimtų tą „save“.

Esu moteris, man n metų, gyvenu įdomų gyvenimą, gimiau tame mieste, turiu šias drauges, dirbu tokį darbą ir priimu save. Tai kas toks priima visą tą istoriją? Jūs ir aš turite labai panašią istoriją. Jeigu ją įmanoma priimti, tai akivaizdu, jog ji yra apie Jūsų gyvenimą, bet ne Jūs. Tai, kas toks ją priima? Kas toks viduje gali pasakyti tam „save“: „gerai, tu esi“?

Jeigu viduje yra kažkas, kas gali priimti viską, tai reiškia, jog jis nereikalauja jokių sąlygų. Vadinasi, yra besąlygiškumas. Jeigu yra besąlygiškumas, tai jis privalo būti „be nieko“, nes jis neturi sąlygų niekam. Oras – ir tas turi sąlygas, nes jis priešinasi, jeigu eini prieš vėją, ar stumia pavėjui. Vakuumas turi sąlygas, nes galime išmatuoti jo tūrį. Tai, apie ką kalbame mes, yra „niekiau“ už orą ar vakuumą. Nieko absoliučiai, absoliuti tyla, absoliuti ramybė. Tik tas gali viską priimti ir tai esat Jūs! Mūsų dekoracijos triukšmingos: „aš ta, aš tas“ ir t.t., bet viduje mes visada tie patys. Esmė visada ta pati. Vaikystėje ir dabar, esmėje aš toks pats. Buvo visokios istorijos, bet aš tas (-ą) pats (-i). Mes tai visi jaučiam.

Kaip į tą „aš“ įlipti? Man geriausiai žinomas būdas – meditacija. Štai dar ką reikia suprasti:

Tėtis su mažu vaiku išėjo į kiemą. Vaikas įlipo į smėlio dėžę pažaisti su akmenėliais ir smėliu, statyti pilis. Tėtis labai geras, sėdi šalia ant suoliuko ir skaito didelį laikraštį ir vis kartais paklausia: „Gal jau einam?“, o vaikas sako: „Oi, dar ne, dar turiu pilį pastatyti, akmenėlius pasvaidyti.“ Tėtis turi daug laiko, oras geras, skaityti yra ką. Vaikas ima žaisti karus, vaikiškai pyktis su kitais vaikais, o tėtis tik dirsteli per laikraščio kraštą ir nusišypso – vaikai žaidžia. Tėtis vėl ir vėl paklausia ar vaikas nori jau eiti; šis jau norėtų, bet nebesurenka savo žaislų, nebegali atsitraukti nuo „savo“ pilių, todėl sako „ne“. Tėčiui tinka – vaikai žaidžia. Pagaliau vaikui atsibosta, ir jis, sukaupęs dėmesį, suieško savo žaislus, palieka „savo“ pilis ir sako tėčiui – einam! Tėtis paima pavargusį vaiką ant rankų ir neša namo. Abu laimingi iki ausų.

Taip ir mes, kaip tas tėtis su vaiku. Viduje turime didžiulį lobį (laimę), kuris mūsų laukia (tėtis), bet užsižaidžiam smėlio dėžėje (prote) su visokiom pilim ir akmenėliais (nevaldomos mintys, nuosavybės, praeities klaidos), pykstamės ar geidžiam, paleist nebesugebam prisirišimų (vaikas su ego intelektu). Tada ima labai skaudėti. Susimąstom. Susikaupiam. Prisiimam atsakomybę ir paneriam į ramybę, kuri viską priima (tėtis).

Kai tikrai nuoširdžiai sau pasakai, kad užteks, jog jau nori namo (ramybės ar laimės, laisvės ir pan.), tai automatiškai pradedi judėti keliu, kuris veda į pasitenkinimą. Tau pasidaro mažiau įdomūs žaislai, ima dominti esmė, pasitenkinimas, išmintis. Su pastaraisiais tu gauni viską ir nenusakomą pasitenkinimą viskuo.

Kelias nesibaigia taip greitai, tau reikia surankioti visus žaislus, kuriuos nežinia kur palikai, todėl, kaip vaikas su mažu ego intelektu dar kenti, bet jau žinai, kad viskas į pabaigą, jauti vis daugiau ir daugiau ramybės, ir tau ramu. Ir visgi.

Kuo tu dar gali būti, jeigu ne savimi? Kaip įmanoma būti ne savimi? Būk tik savimi. Bet koks noras tapti panašiu į kažką sako, jog nesi pasitenkinęs (-usi) savimi. Tau absoliučiai niekur nereikia judėti iš savęs dėl pasitenkinimo. Jeigu bandai mėgdžioti ir vis mėgdžioti kitus, tai kiek laiko tai tau pavyks daryti? Tai niekada neatves į pasitenkinimą. Ten to nėra. Be to, neįmanoma būti ne savimi. Neįmanoma niekuo tapti. Tu jau esi kažkas! Kuo tu gali tapti? Tampa protas, savybės, bet ne tu. Prisiskaitai astronomijos ir vaikštai įsivaizduodamas (-a) (!), jog esi astronomas (-ė), vėliau prisiklausai roko, tada astronomas (-ė) miršta ir gimsta rokeris (-ė). Tai dabar turi rinktis. Tu rokeris (-ė) ar astronomas (-ė)? Tai buvo tik proto formos, o ne tu.

Faktas tas, jog tu buvai tas (-i) pats(-i) tu visą laiką. Aš esu aš visą laiką, amžinai. Jeigu aš nesu aš visą laiką, tai ar aš tada išvis esu? Jeigu įmanoma kažkuo tapti, tai reiškia, jog vienu momentu – tu esi, o kitu momentu – nebe. Būkim savim, nes ten galim ilsėtis.

Liudas Vasiliauskas
www.laimingi.lt – paieškų pabaiga

Patiko? Pasidalink su kitais.