Laimingi.lt

Harmonija ir pilnatvė I

Naujienos. Sveiki, buvau šiek tiek pasiilsėti, grįžau. Dabar bus straipsnių, kursų, sodybų, laimės ir harmonijos – visko:). Jau yra naujos datos kursams dar šiai vasarai ir sodybai bei užsiregistravusiųjų. Kviečiu ir Jus. Meditacijų sodyba praėjo daug geriau nei tikėjausi, ten buvę žmonės sakydami „rojus“ neperdeda. Audio atsiliepimai jau greitai.

Harmonija ir gyvenimo pilnatvė I

Įsibėgėjusiais laikais, kai matome, išgyvename, sužinome daug... Atsivertę žurnalą, o gal šiaip iš linksmų plaučių pažįstamo išgirstame frazes, kad viskas yra tobula ar harmoninga. Tada pažiūri į patį gyvenimą ir klausi savęs – ar jis tikrai tobulas, harmoningas? Gyvenimiško realisto akimis, gyvenimas yra toli, toli nuo harmonijos ar tobulumo. „Kas per kvailiai galėtų taip sakyti?“, sako jis. Būtent šia temą ir pagvildensime. Pradžioje paklosime tvirtą pagrindą tolimesnėms įžvalgoms, o tada žengsime gilyn.

Mūsų pasaulis yra pilnas dėsnių. Mes turime gravitacijos, Niutono, termodinamikos ir visokiausius kitus dėsnius. Knygelės pilnos įvairiausių formulių ir taisyklių, kurios sako, jog jeigu darysite taip – bus anaip, o jeigu taip – bus šit kaip. Ir ne kitaip. Taigi, mūsų žemė, kūnai, visi daiktai su yra įsprausti į dėsnius – žinome mes tai ar ne. Galite netyčia uždėti ranką ant „raudonos“ geležies ir ji perduos į Jūsų galūnę šilumą, daug šilumos – norite ar nenorite, žinote tai ar ne. Lygiai tas pats su gravitacija – šoki nuo kedės ir 100 kartų iš 100 patiri mažyti „bumt“. Dėsnis.

Taigi mes turime šaltaveidžius dėsnius išorėje, kurios žmonės pastebėjo ir užrašė. Šie dėsniai galioja absoliučiai viskam, kas randasi mūsų pasaulyje ir tai mažai diskusijų keliantis faktas.

Mes kasnakt sapnuojame sapnus, kas 90 minučių panyrame į sapną, vėliau smegenų bangos sulėtėja ir mes nyrame dar giliau. Ryte jos ima veikti sparčiai ir mes prabundame. Prabudę atrandame save su visomis mintimis, emocijomis, norais, siekiais, tikslais, sprendimais, veiksmais, kalba, įpročiais, vidiniu dialogu ir žadintuvu (juokiuosi.). Visi šie yra, jie rezgasi ir pinasi, kol galiausiai išsipina. Visi, daugiau ar mažiau, pastebime jų dėsningumus. Mums baisiausiai įdomu sužinoti apie šį paslaptingą proto veikimą ir kairėn, dešinėn dalinti patarimus apie tai.

Mes turime didžiulį gylį į išorę, o į vidų – paviršutinišką. Išorėje mes gyvename kaip moderni visuomenė su nuostabiausiais technikos kūriniais: lėktuvai, internetas, gigantiški tiltai, laivai ir visi kiti yra mums pavaldūs, bet vidus – ne! Viduje, visgi, esame aborigenai – laukiniai. Tyliai sau sakome, jog dėsnių ten nėra, o ir gilintis į juos neverta, nes tada prarasime spontaniškumą, gyvenimo džiaugsmą ar kažką panašaus. Žengiant dar toliau, dažnai pamatome, jog esame ir be gyvenimo džiaugsmo, ir be spontaniškumo, ir be dėsnių išmanymo, bet nieko panašaus girdėti apie save nenorime.

Emocija yra energija judesyje. Energija privalo paklusti dėsniams. Dėsniai yra. Dėsniai yra mintims, nes sėkmingi žmonės visada išlaiko savo sėkmingumą su savo mąstymo bruožais – duok jiems bet ką – vis tiek padarys iš to auksą. Dėsniai yra jausmams, nes jie ritmingai kartojasi pas kiekvieną iš mūsų. Lygiai tas pats su norais, sprendimais ir t.t. Matot?

Taigi mes turime vidų ir išorę. Turime išorinį pasaulį, kurį apčiuopiame ir turime visą savo vidinį pasaulį, kuris nuolat, daugiau ar mažiau, kunkuliuoja. Abiems jiems yra dėsniai ir kvaila būtų teigti, kad kažkas ten yra paliktas be priežiūros – chaotiškas, neturi dėsnių, nes vidinis chaotiškumas, anot išminčių, yra tik neišmanymo ženklas. Kuo giliau į baimes ir stresą – tuo daugiau chaoso patiriame, bet šalimais esantis žmogus, kuris gyvena pvz. drąsoje, sako, jog jokio chaoso nejaučia, nors abu mato tą patį pasaulį.

Tokie teiginiai, jog „kiekvienas žmogus yra skirtingas“ dėsniu atžvilgiu yra absurdiški. Tai yra tas pats, kas teigti, jog kiekvienas žmogus turi vis kitokius kūno organus ar galūnes ir nė vienas iš jų – nėra vienodas. Minčių kiekis ar jausmų stiprumas, žinoma, yra skirtingas, bet dėsniai, pagal kuriuos šie veikia – visiškai vienodi. Kitaip tikrai būtumėm neviltyje ir niekas negalėtų mums net patarti, nes tada pvz. mano patirtis galiotu tik man, o Jūsų tik Jums. Pasaulis būtų tikras beprotnamis!

Kam priklauso dėsniai? „Ant ko kabo“ dėsniai? Juk dėsniai yra kažkas daugiau ar mažiau apčiuopiama, kažkokia išraiška, informacija, vyksmas, kurį galime pastebėti. Jeigu pastebime daiktą (obuolį), tai jis turi kažkame ir rastis (maišelyje). Jeigu pastebime dėsnį, jis privalo kažkame ir rastis. Pagaliau tuščioje erdvėje, vakuume. Visgi dėsniai galioja ir vakuumui (pvz. trimatės erdvės dėsniai XYZ). Kas reiškia, jog tai, kas „turi“ dėsnius yra UŽ viso ko apčiuopiamo ar patiriamo ribų.

Kas tada yra harmonija? Kaip ją apčiuopti? Kur tai yra? Tiesiog pasižvalgykime ir pabandykime aprašyti, kas harmonija būti negali – kas yra ne harmonija. Ar stalas yra harmonija? Ne. Ar saulė yra harmonija? Ne. Ar kas nors iš daiktų, kurie sudaryti iš dalelių yra harmonija? Ne. Ar Mintis yra harmonija? Ne. Jausmas ar noras yra harmonija? Ne. Visa tai neglobalu, ne visa apminantis reiškinys.

Žodžiai, geriausiu atveju, gali pasitarnauti, kaip pakelės rodyklė, kuri sako, jog už dvidešimt kilometrų yra miestelis pavadinimu Harmonija, nes tai (harmonija) yra kažkas, ant ko „stovi“ viskas. Kaip dar būtų galima pavadinti tai, kas viską taip darniai reguliuoja, jei ne „harmonija“?

Ant harmonijos pamato tvirtai stovi dėsniai, kuriuos taip noriai mes pripažįstame ir naudojamės. Harmonija, absoliutus teisingumas, juos gražiausiai dėlioja, nenusižengia ir rūpinasi visais. Saulė šviečia visiems – geriems ir blogiems, akliems ir regintiems. Ugnis šildo mus žiema, bet ir dega gaisruose. Ji yra už visko, bet nėra niekas iš viso.

Kai kažkas gyvenime vyksta gražaus ir spontaniško, tarytum savaime, lyg stebėtumėme, kaip griūva domino kauliukai, girdėtume vaizduotę stabdančią muziką ar žiūrėtumėme, kaip lengvai išsiriša milžiniškas iliuzionisto surištas mazgas, mes lengvai savo viduje šūktelim – kaip harmoningai!

Harmonija yra kažkas, kas užvaldė dėsnius ir juos tarytum net nejudinant visus kartu sujudina. Ji yra už visų minčių ir pasaulio daiktų, nes ji laiko viską, net ir dėsnius. Ką ji daugiau galėtų veikti? Pats žodis visada yra naudojamas tik vyksmui apibūdinti. Harmonija, anot vidaus gelmių išminties, yra viso ko pagrindas.

O kaip tada yra su skausmu ir blogiu gyvenime? Ar tai harmonija? Taip, bet apie tai sekančiame straipsnyje.

Liudas Vasiliauskas
www.laimingi.lt – paieškų pabaiga